Aistis Mickevičius

Kas jie? Mokslininkai, alchemikai, magai? Jų užduotis – iš lakiųjų molekulių sukurti trumpalaikes medžiagas mūsų uoslės malonumui, pramogoms ir pagundai. Tačiau už šios išorinės romantikos slypi nuolatinis darbas, išgyvenimai ir kūrybiniai ieškojimai. Daugelis sukurtų kvepalų tapo mūsų gyvenimo dalimi, įsirėžė į mūsų uoslės atmintį ir jaudina sielą vien savo pavadinimais. Žinomi parfumeriai neslepia, kad būtent to ir siekia. Nors kiekvienas turi savų metodų ir paslapčių, kurios nulemia kūrybos stilių ir sėkmę.

Šiandien pasidalinti savo paslaptimis paprašiau Knygų namuose viešėjusį Aistį Mickevičių. O pradėsiu tradiciškai nuo palinkėjimo mūsų bendruomenei.

 – Palinkėsiu neprarasti savasties. Suprantu, kad, įsipatoginus gyventi kažkur svetur, pasimiršta tradicijos, papročiai, net ir kalba, bet nepamirškime, kad pirmiausia esame lietuviai. Išlikime jais.

– Bet vis sunkiau yra išsaugoti lietuvybę išvykus gyventi svetur.

-Taip, esame gana mobili tauta, vieni daug keliauja, kiti išsikelia gyventi į šalis su palankesniu klimatu. Tačiau visumoje smagu, kai toli nuo savo šalies girdi lietuvišką kalbą, kai seka lietuviškas tradicijas. Aš nesakau, kad reikia būtinai liaudies vakaronėse dainuoti ir šokti aplink Joninių laužą. Manau pakaks savyje nešti lietuvį. Nesigėdyti to. Man asmeniškai labai svarbu jaustis lietuviu. To linkiu kiekvienam jūsų bendruomenės nariui.

– Ačiū, Aisti, o dabar jau apie kvepalus: kvepalai yra prabanga ar būtinybė šiuolaikiniam žmogui? 

– Ir tas, ir kitas. Šiuolaikinis kvepalų pasaulis labai pasikeitė. Kvapų kategorijų yra labai daug, o šiuolaikinė parfumerija labai sudėtinga sritis, kurioje galima rasti ir įprastus produktus, ir meno kūrinius. Dėlto sunku pasakyti, kas tai yra. Aišku, savo kasdienybėje mes naudojame kvepalus, bet, pavyzdžiui, yra aromatų, kurie būna verti kolekcionuoti arba dėl kažkokių priežasčių tiesiog nežmoniškai daug kainuoja. Tai jau prabanga.

– Kvepalų kūrėjai sutinka, kad Grasso miestelis, kuriame yra aukštoji parfumerijos mokykla, vaidino svarbų vaidmenį jų gyvenime, Aisti, o jūs lankėtės Grasse? Koks jis? – naiviai klausiu pas parfumerį aš. 

(Skaitytojams priminsiu, kad šiame parfumerijos „lopšyje“ gimė Jacques’as Polge’as, Chanel parfumeris; François Demachy, Dior kvapų kūrėjas; Jean-Claude Ellena, Hermès Parfums kūrybos direktorius. Kiti – tarp jų Bertrand Duchaufour, pagrindinis L’Artisan parfumeur, Comptoirdes parfums parfumeris ir Thierry Wasseris, Guerlain namų parfumeris – studijavo Grasse. Be to, čia vyko aprašyta garsiojo Patricko Suskindo romano “Kvepalai” istorija.)

– Labai žavus miestelis, buvau ne vieną kartą. Mena kažkokią seną istoriją. Iš principo, ten nuvažiavus, iškart kyla asociacijos su Patriko Suskindo knyga ar filmu. Bet lygiai taip pat galiu įsivaizduoti, kad tai vyko Taline ar kitame panašiame senoviniame miestelyje.

Ir šiandieną ten stovi senieji fabrikai, taip vadinamos Fragonard, Molinard, Galimard oficinos, kuriose įrengti muziejai, kur žmogus atvažiavęs iš karto patenka į parfumerijos pasaulio atmosferą. Bet čia yra vienas toks niuansas: jei vaikai mėgsta važiuoti į Disneilendą ir ten sutinka savo mylimus personažus, tai Grassas yra suaugusiųjų parfumerinis Disneilendas. Žmonės atvažiuoja patirti savitą atmosferą, kuri labai primena knygą ar filmą, bet iš principo, šiuolaikinė parfumerija ten nekuriama, negaminama. Ir garsųjį parfumerijos institutą aš vertinčiau kaip tam tikrą rudimentą. Dabar jau smarkiai pasikeitusi situacija visame kvepalų pasaulyje. 

Bet taip, dauguma ten besilankančių, miestelį pirmiausiai riša su garsiuoju romanu. Aš ir pats, atvažiavęs pirmą kartą, tikrai patyriau visą tą neišdildomą įspūdį. Beje, Grasse yra labai geras parfumerijos muziejus. Rekomenduoju.

– O kai parfumeriai sako, kad jie turi savo užrašus su dešimčių tūkstančių kvapų pavadinimais? 

– Matote, yra keletas būdų, kaip susisteminti informaciją, kuri reikalinga kūrybai. Vienas iš tų būdų yra viską suvedinėti arba į kompiuterio failą, arba rašyti į sąsiuvinį ranka. Aprašyti visą kvapų paletę, medžiagiškumą. Man to nereikia. Aš tiek, kiek man reikia, kaupiu savo galvoje. Ir esu susidūręs su žmonėmis, kurie tikrai veda užrašus tam, kad žinotų, kokios asociacijos kyla su tuo kvapu.

Kita vertus, šiuolaikinė paletė, su kuria dirba parfumeris, yra gerokai susiaurėjusi. Iš principo aromatinių komponentų yra tūkstančiai. Bet kiekvienas atsirenka tik tas medžiagas, su kuriomis norisi dirbti. Pavyzdžiui, toks garsus parfumeris Jeanas-Claude‘as Ellena, kuris ilgus dešimtmečius buvo kompanijos Hermes „nosis“, pradėjo savo kūrybinę veiklą nuo kokių trijų šimtų esencijų ir jas sutraukė iki trisdešimties, nes yra parfumeris minimalistas. Ir su tomis trisdešimčia vis tiek sukuria pačius netikėčiausius kvepalus. Tokiu atveju, tie 10 tūkstančių aprašymų neturi jokios prasmės.

Parfumerijos istorijoje yra nuostabus atvejis su Chanel Nr. 5. Garsiajam  rusų parfumeriui Ernestui Beaux buvo duota užduotis sukurti kvepalus, kurie kvepėtų kaip moteris, išbandyti kažkokias abstrakčias kompozicijas, nes madam Chanel nenorėjo konkretumo. Jis darė bandymus su tuo metu labai populiariomis medžiagomis – aldehidais. Pagal vieną iš versijų, jis tiesiog per daug šliūkštelėjo tos medžiagos į vieną iš dešimties mėginių. Bet gavosi labai ryškus, tarsi šampano purslai, efektas. Ir kai jis davė madam pasirinkti, ji išsirinko mėginį Nr. 5 ir pasakė, jog šis labiausiai jai patinkantis, labiausiai abstraktus. Taip iš klaidos gimė tokie legendiniai kvepalai.

– Paminėjote, kad šiandien dauguma kvepalų gaminami iš sintetinių sudedamųjų. Bet, tikiu, vis dar neapsieinama be natūralių produktų. Kartais juk nutinka taip, kad gavęs naują eterinio aliejaus partiją supranti, jog jis kvepia kitaip nei turėjo, nors pagal kokybės pasą visi rodikliai tie patys. Natūralios žaliavos kiekvienais metais šiek tiek skiriasi – tai normalu. Technologas galės ištaisyti šį niuansą, pakoreguodamas kvepalų formulę taip, kad būtų pasiektas maksimalus atkuriamumas. Perfekcionistas gi gūžčios pečiais ir pasakys, kad su šiuo eteriniu aliejumi dirbti negalima. Kaip jūs? Esate labiau perfekcionistas, ar technologas kvepalų gamyboje? 

– Patikėkite, retas šiuolaikinis gamintojas naudoja natūralias medžiagas. Jos tikrai per brangios, kad žmonės paskui pirktų kvepalus iš jų. Nebent lašas ant kibiro. Iš principo gali traktuoti, kad naudoji, bet tai bus nepastebima. Kiti aromatai, kaip pavyzdžiui, citrusai, citrusinės natos vis dar naudojamos labai plačiai. Naudojami natūralus, nes tiesiog kapeikas kainuoja. Arba bergamotė dažnu atveju gali būti tikra ir tai papuoš aromatą. Dažnai klaidingai įsivaizduojame, kad natūralus yra geriau negu sintetika. Vėliau natūraliam ingredientui mes keliame nerealius lūkesčius ir reikalaujame labai sudėtingų dalykų, kurių tas natūralus ingredientas negali duoti. Pavyzdžiui, natūralios esencijos negali sukurti nei įspūdingo šleifo, nei ilgalaikio išsilaikymo, nei balanso tarp kitų aromatinių detalių. 

Tiesiog taip yra techniškai ir dėl to pasitelkiama sintetika. O mes, kaip vartotojai, dažnai įsivaizduojame, kad jeigu natūralus, tai stebuklingas. Bet anaiptol. Kartais su gėlių aromatais būna atvirkščiai. Įsivaizduokime, kad jūs auginate rožes ir iš jų spaudžiate rožių aliejų. Šiemet, jos kvepia vienaip, kitais metais gal saulės nebuvo, ar lietaus pritrūko, dirvožemio savybės vos vos pasikeitė. Aplink kažką dar pasodino. Žodžiu, visi tie pasikeitimai įtakoja aliejaus aromatą. Stabilumą išlaikyti su natūralia medžiaga yra nepaprastai sunku. Žmonės dažnai nesusimąsto, jog natūralios esencijos, prisiminkime aromaterapiją arba eterinių aliejų lentyną, dažnu atveju kvepia vaistais ir turi nebūtinai labai malonų ir nebūtinai parfumerijos aspektą. Bet kvepaluose natūralumas dažniausiai išgaunamas apgaulės būdu. Tai reiškia, kad taip sudėliojamos sintetinės molekulės.

Mums atrodo, kad kvapas yra natūralus tiesiog todėl, kad mūsų sąmonėje per daug dešimtmečių užsifiksavo kažkoks kvapo etalonas. Ir tas kvapo etalonas, beje, pasiekiamas dirbtinėmis sąlygomis. Jei duočiau jums pauostyti natūralų ir dirbtinį rožės kvapą, esu tikras, kad pasirinksite dirbtinį, nes jis jums bus iš pasąmonės pažįstamas kaip tikras rožių, kai jas uostėte. Čia didžiulis paradoksas. 

Ir taip, kaip perfekcionistas ir kaip kūrėjas, turėjau skaudžią patirtį su natūraliais ingredientais, netgi teko atsisakyti kelių formulių. Po keleto metų tiesiog nebegalėjau jų atgaivinti, nes nebėra medžiagos rinkoje ir negalėjau nieko pakartoti. Apmaudu. 

– Sužinojau kelis man naujus terminus, ruošdamasi pokalbiui su jumis  – evaliuatorius – vertintojas, kuris yra kvepalų pramonės profesionalas, vertinantis kvepalų kompozicijas jų kūrimo stadijoje ir yra tarpininkas tarp kliento ir parfumerio. 

Kitas – kvepalų dizaineris – specialistas, plėtojantis kvepalų idėją, duodantis idėjas parfumeriui ir koreguojantis jo darbą visuose etapuose, kol kompozicija bus patvirtinta gamybai. (Garsūs dizaineriai yra Serge’as Lutenas, (šio kvepalai yra mano favoritai), Fredericas Malle, Ann Gottlieb, Laurent Mazzone ir kt.)

 Tie žmonės tiesiogiai nerašo kvepalų formulių, tačiau atlieka pagrindinį vaidmenį kuriant naują kvepalų produktą.

– Aš dar suradau vieną labai įdomią specialybę – aromatų vadybininkas.

– Na, čia tai pritemptas mados reikalas. Taip suprantu, jis jums patars, kaip reikia kvėpinti ar kvepėti. Man labiau žinomas terminas aroma marketingas, kuris matau ir Ispanijoje labai naudojamas. Barselonoje, kai praeini gatvelėmis, kiekviena krautuvė palieka kvepiančią žymę. Lietuvoje tai dar naujiena.

– Aisti, jūsų citata, (gal jau pasenusi): „jau sukūriau penkiolikos pavadinimų aromatų ir atlikau per šimtą individualių užsakymų. Durys atsidarė“. Durys į…? 

– Tai dabar visko dešimt kartų daugiau. Kadangi vis dar teikiu individualių aromatų kūrimo paslaugą, tai tikrai daug sumaišyta, skaičiuočiau šimtais. O dėl pačių aromatų – taip atsitiko, kad kažkuriais metais patyriau vadybinę krizę, nes supratau, kad turiu per daug kvapų. Sujungiau juos į penkias kolekcijas: dvi labai mažos ir viena asmeninių kvepalų kolekcijos, tada viena pagrindinė ir viena – namų.

Kai visi tie kvapai buvo suspausti, kažkas atkrito, kažko neliko. Tai jau nebe penkiolika, jų gerokai daugiau. Tiksliai nepasakysiu. 

– Citatos pabaiga ”durys atsidarė” į…?

-Durys dar plačiau atsidarė. Su kiekvienu žingsniu atsidaro vienos arba kitos durys. Gal koridorius ilgas ir ten daug durų? – juokiasi parfumeris. Šiuo metu atsidaro tam tikri langeliai, nes pradėjau dalyvauti su savo prekiniu ženklu tarptautinėse parodose ir ten sulaukėme gero įvertinimo. Taigi iš principo, durys atveriamos plačiau, plačiau, plačiau. Mano tikslas – sukurti stiprų prekinį ženklą, kuris savo šaknimis būtų lietuviškas ir galėtų konkuruoti nišinės parfumerijos sektoriuje ir būtų atpažįstamas. Kryptingai einu ta linkme, o ten bus matyti.

– Ar tiesa, kad parfumeriai po kažkiek metų nustoja patys kvėpintis kvepalais, nes juos tai vargina? 

– Nevisai. Aš esu girdėjęs daugiau mitų, kad, pavyzdžiui, parfumeriai nerūko, nevalgo aštraus maisto, nesikvėpina. Iš tiesų yra tokių atvejų, bet čia labiau paplitęs mitas. Aš kuo puikiausiai žinau parfumerių, kurie rūko ir geria, kvėpinasi bei valgo česnaką, tik darbo metu, be abejo, tie dalykai gali trukdyti.

– Eco maistas, eco rūbai, eko namai, eco parfumerija? Kas tai?

– Bet čia yra blefas, parfumerija, visų pirma, niekaip nesusijusi su šita labai nauja mada. Sveika gyvensena ir parfumerija šiandien yra sąvokos iš skirtingų operų. Aromaterapiją ir sveiką gyvenseną aš galiu įsivaizduoti drauge. Atitinkamai nusiteikę, pakvėpavę atitinkamų aromatinių aliejų, būname arba darbingi, arba mieguisti, arba aistringi ir taip toliau. Aromatiniai aliejai tikrai truputėlį sužadina kažkokius mūsų smegenų centrus, bet kvepalų funkcija yra visai kita. Į kvepalus žiūrėkime kaip į meno objektą. Taip, tai meno objektas. Ar ekologiška, ar ne ekologiška, niekam nerūpi. Kvepalų paskirtis – suteikti mums emocinį poveikį, mus kažkur nukelti, mums priminti, sužadinti vaizduotę ir taip toliau. Ir tai niekaip  nesusiję  su ekologija. Bet kai kas nors manęs klausia, ar mano kvepalai yra veganiški, atsakau, kad taip, žinoma, veganiški, – šypsosi Aistis. 

– Esate parfumeris, verslininkas, fotografas, rašytojas, poetas, radijo laidų vedėjas, aktorius. Kažkur minėjote, kad sutiktumėt būti kažkam vadybininku ar kuratorium. Bet tam reikia laiko. Kiek trunka jūsų para? 

– Dabar jau nebesu radijo laidų vedėju. Visiškai pakeičiau savo gyvenimą. Iš tiesų, tai para turi tiek valandų, kiek turi, bet žmonės labai nemoka planuoti savo laiko. Aš, kadangi moku planuoti ir planuoju savo laiką jau gerus du dešimtmečius, tai man visai nesudaro sunkumų susiplanuoti taip, kad viską spėčiau ir dar lieka laiko. Ir kartais nežinau, ką veikti. 

– Vaikus prižiūrėti, – juokiuosi, suprasdama, kiek laiko tai užima.

– Būna, kad prižiūriu. Keliavau su savo krikšto sūnum. Va saloje irgi su sesers vaikais užsiimu. Žodžiu, planavimas yra gerai.

– Aisti, atsakykite, prašau į kelis mano anketos klausimus.

Dėl kokios užvedančios minties paskutinį kartą negalėjot užmigti, kai norėjosi bėgti ir čia pat daryti.

– Tik dėl to, kad mane spaudė terminai vieną kartą. Tikrai turėjau vienam klientui pateikti tris aromato eskizus. Negalėjau užmigti, kol nepadariau. O šiaip, dėl kelionių negaliu užmigti. Labai mėgstu keliauti ir vis noriu, ir noriu. Esu gana pastovus žmogus, bet šiuo atveju ne. Kelionės mane pakrauna, atpalaiduoja, susirenku daug informacijos kelionėse. Net Lietuvoje pažįstami pasako, kad gal jau nebegyvenu Lietuvoje. Tiesiog ilgai neužsibūnu vietoje.

– Kas labiausiai nervina šiame pasaulyje ar žmonėse apskritai? Dėl ko labiausiai nerimaujate? Karas? Badas? Nelygybė? Neišsilavinimas? Kvailybė? Pyktis ir agresija?

– Neišsilavinimas ir kvailybė, visa kita – pakenčiama. Žiauriai nemėgstu kvailų žmonių ir kvailų sprendimų ir niekada negaliu taikstytis su tuo.

– Kažkada skaičiau jūsų komentarą, kad valstybės tarnautojai turi būtinai praeiti intelekto tikrinimo testą.

– Be abejo, čia būtinas dalykas. Ta prasme, kodėl man kažkoks „durnius“ turi reguliuoti gyvenimą? Man atrodo natūralu patikrinti politikų išsilavinimą, gebėjimus mąstyti, analizuoti, priimti sprendimus. Mes visi turime to savęs paklausti.

– Ką jums reiškia “suimti save į rankas”?

– Pabaigti darbą iki galo. Praktiškai visada reikia suimti save į rankas. Bevelyčiau nieko neveikti. Man malonu nieko neveikti, skaityti, vaikščioti, galvoti. Bet esu, kaip čia pasakius, kontraversiškas žmogus. Labai daug dirbu. Taip susidariau darboholiko įspūdį, bet iš tikrųjų tai esu tinginys.

– Jei kas nors pasiprašytų tapti jūsų mokiniu, ko jį išmokytumėt?

– Prašosi išmokyti kurti aromatus, bet aš dar nesu tam pasiruošęs.

– Ką galite pasakyti apie maištą? Kaip giliai jumyse gyvena maištautojas? Ir kam tai jums apskritai?

– Žinote, turbūt tikrai esu maištininkas, nes maištauju visada prieš sistemą, prieš kažkokius nusistovėjusius nelogiškus dalykus. Kartais tikrai netikėtai pakeičiu savo gyvenimą. Tik po laiko ateina mintis, kad labai drastiškai pasielgiau. Bet tuo momentu atrodo, kad taip reikia. Tai va. Nebūčiau maištininkas, neičiau taip drąsiai į priekį, nieko nebedaryčiau. Iš viso manau, kad iš maišto daug gerų dalykų gimsta.

– Ar yra dievų tarp mūsų? 

– Profesinių – yra. Aš pats siekiu to idealo. Ir kvepalus kuriu inspiruotas šokio, teatro dievybių. 

– Paskutinis klausimas: Jei teatre jums pasiūlytų Hamleto vaidmenį, grįžtumėt?

– Tikrai ne. Man teatras seniai prarado savo žavesį. Nebematau savęs, net ir nenorėčiau. Jeigu dabar grįžčiau į praeitį, pasirinkčiau kitą kelią savęs link. Gal būt į parfumeriją, bet kitu būdu, ne per aktorinį. Tačiau gyvendami gauname tam tikrą patirtį, tai visos patirtys yra reikalingos ir naudingos.

– Ačiū, Aisti.